Papildomas (savanoriškas) sveikatos draudimas

Papildomas sveikatos draudimas – tai ne gyvybės draudimo rūšis, skirta papildyti valstybės finansuojamą sveikatos priežiūros sistemą. Šis draudimas kompensuoja sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nėra visiškai arba laiku prieinamos per privalomąjį sveikatos draudimą, pavyzdžiui, privačių gydymo įstaigų paslaugas, išplėstinius tyrimus, vaistus, odontologiją ar reabilitaciją.

Pagrindinis papildomo sveikatos draudimo tikslas – pagerinti paslaugų prieinamumą, pasirinkimo laisvę ir gydymo greitį, kartu sumažinant asmenines gyventojų išlaidas sveikatos priežiūrai.

Istorinė raida pasaulyje

Papildomo sveikatos draudimo ištakos siejamos su XX amžiaus viduriu, kai daugelyje Europos šalių pradėjo formuotis valstybinės sveikatos apsaugos sistemos. Nors šios sistemos užtikrino bazinę sveikatos priežiūrą visiems gyventojams, praktikoje išryškėjo ribotas paslaugų spektras, eilės ir finansiniai apribojimai.

Reaguojant į tai, Vakarų Europoje (ypač Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose) pradėjo vystytis papildomas arba papildantis sveikatos draudimas (complementary health insurance). Jis ne pakeitė, o papildė valstybės sistemą, kompensuodamas paciento priemokas, privačias paslaugas ar greitesnį gydymą.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pripažįsta papildomą sveikatos draudimą kaip vieną iš mišrios sveikatos finansavimo sistemos elementų, leidžiantį sumažinti tiesiogines gyventojų išlaidas.

Papildomo sveikatos draudimo raida Lietuvoje

Lietuvoje papildomas sveikatos draudimas pradėjo formuotis po 1990 m., atkūrus nepriklausomybę ir sukūrus Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) sistemą. PSD užtikrina bazines sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau praktikoje ne visos paslaugos yra pilnai kompensuojamos ar greitai prieinamos.

Papildomas sveikatos draudimas Lietuvoje labiausiai išplito per darbdavių siūlomus sveikatos draudimo paketus, tapusius viena iš darbuotojų motyvavimo ir socialinių garantijų formų. Vėliau šis draudimas tapo prieinamas ir individualiems asmenims.

Augant privačių medicinos paslaugų sektoriui ir gyventojų lūkesčiams dėl paslaugų kokybės, papildomas sveikatos draudimas tapo svarbia sveikatos sistemos dalimi, nors jis išlieka savanoriškas.

Ką apima papildomas sveikatos draudimas

Papildomo sveikatos draudimo apimtis priklauso nuo sutarties sąlygų, tačiau dažniausiai apima:
- ambulatorines ir stacionarines paslaugas privačiose gydymo įstaigose;
- diagnostinius tyrimus (laboratorinius, radiologinius);
- gydytojų specialistų konsultacijas;
- vaistų ir medicinos priemonių kompensavimą;
- odontologines paslaugas;
- reabilitaciją ir sveikatinimo paslaugas.

Svarbu pabrėžti, kad papildomas sveikatos draudimas nepakeičia privalomojo sveikatos draudimo, o veikia kaip papildoma apsauga.

Reglamentavimas ir teisinė aplinka

Papildomas sveikatos draudimas Lietuvoje reglamentuojamas:
- Lietuvos Respublikos draudimo įstatymu, kuris priskiria sveikatos draudimą ne gyvybės draudimo šakai;
- Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu, apibrėžiančiu PSD veikimą;
- Europos Sąjungos Solvency II direktyva, nustatančia draudimo įmonių mokumo ir veiklos reikalavimus.

Draudimo rinkos priežiūrą vykdo Lietuvos bankas, o sveikatos paslaugų teikimą reglamentuoja ir prižiūri Sveikatos apsaugos ministerija bei jai pavaldžios institucijos.

Papildomo sveikatos draudimo reikšmė šiandien

Šiuolaikinėse sveikatos sistemose papildomas sveikatos draudimas atlieka svarbų vaidmenį mažinant eiles, didinant paslaugų prieinamumą ir suteikiant pacientams daugiau pasirinkimo. Didėjant sveikatos priežiūros kaštams ir gyventojų lūkesčiams, šis draudimas tampa vis aktualesne finansinės apsaugos priemone tiek darbuotojams, tiek individualiems asmenims.